"Parodyk man, ką matai, neparodydamas" - yra užduotis, kurią Ramūnas Dagys įveikia su pavydėtinu lengvumu. Nors kūrinių pavadinimai ir spalvos išduoda autorių vaizduojant gamtą, pačiuose paveiksluose retai rasime apčiuopiamų, atpažįstamų tikrovės elementų. Šie darbai arčiau abstrakcijos, nei peizažo, nes autorius užuot atkūręs mums gražų vaizdinį stengiasi perteikti savo santykį su juo, išgyvenimą tą akimirką, ir pasitelkdamas spalvą ir potėpį visiškai paneigia formos svarbą.

Ramūno darbai meditatyvūs, spalvos gula daugybe sluoksnių, kurie žiūrovo taip ir prašosi išlukštenami, o teptukas juda taip laisvai, plastiškai, atrodo, vedžiojamas aukštesnės galios, to dailininką pagavusio polėkio. Derinant spalvines dėmes, nubėgimus, veržlią liniją autoriui svarbu palikti vietos netikėtumui, nustebinti ir save, ir žiūrovą.

Vienas svarbiausių šių kūrinių elementų yra šviesa. Ši šviesa kartais prigesinta žliaugiančio lietaus, kartais atrodo, kad ji mirga drėgnuose žolynų lapuose, tokia skaisti ir tyra, o kartais tvieskia nežabotu geltoniu, bet ji paveiksluose ir yra toji įspūdžio, emocijos nešėja. Dėl laisvo, ekspresyvus potėpio, abstrakčios išraiškos, linijų ir spalvinių dėmių žaismės, menotyrininkė Vaida Tvarkutė šią tapybą lygina su muzika. Linkime ir Jums ją išgirsti.